Ne, neturiu nieko bendro su blogeriu Labas, Lietuva! – šis žmogus man niekad per daug neimponavo. Jis, kaip ir keletas kitų itin piktų emigrantų, gal per daug keikiasi, per daug reiškia savo emocijas ten, kur vertėtų kalbėti blaiviai. Dar prieš metus ar du aš negalvojau, kad galiu suprasti šiuos žmones. Turėjau visai gerą darbą, dėliojau popieriukus, gėriau kavutę ir galvojau, kad taip nekęsti Lietuvos gali tik visiški durniai.
Kaip aš klydau… Paaiškėjo, kad viskas ne taip. Paaiškėjo, kad tai, ką rašo Kantas ar Labas, Lietuva! – tai tik emocijomis persunkta tiesa. Tiesa, kuria aš anksčiau netikėjau. Atmetam emocijas ir visvien lieka šlykščios atmatos, tuntais besiveržiančios į valdžią. Ir naivus kompiuterastas, paturėjęs džiaugsmą su tomis atmatomis susipažinti iš arčiau.
Manau, kad sužinoję, į kokius aš jų popierius įlindau, jie turėjo mane nušauti. Kai saugumo berniukai rašo pažymas, atsiprašant, verslo įmonėms, tai nenormalu. Bet matyt, kad nusprendė, jog visvien niekas manim nepatikės. Nesvarbu, gal ir nepatikės. Man jokio skirtumo. Bet kažkas ims ir patikrins mano žodžius. Gal kažkur mano atmintis sumeluos, gal kažkur aš būsiu apsigavęs. Koks skirtumas. Dėliokitės faktus patys. Staiga praregėsit kitais žvilgsniais.
Todėl aš galų gale supratau, kodėl Labas, Lietuva! pasivadino taip. Jam teko nešdintis. Bet jis grįžo, bent jau taip. Aš irgi grįžtu. Todėl irgi sakau: Labas, Lietuva!
Tie urodai, isitvirtine ir issitycioje is kitu, buvo bemanantys, kad isliks neliesti. Bet juk viskas keiciasi. Tie patys zmones bus isvaromi, jie isvaziuos, bet gi viskas pasilieka: tai tik pozicijos pokytis - vakarykstes aukos ciumpa modernias rysio priemones, dalijasi nuoskaudomis. Formuojamas informacinis tinklas. Ir jis veikia darydamas itaka. Noretusi susigrazinti Lietuva. Pradzioje - bent jau ziniatinklyje.
AtsakytiPanaikinti