2010 m. gegužės 28 d., penktadienis

Teisybės gabalėlis

Aš kai šitą dainą išgirdau, aš apsiverkiau. Man negėda tai pasakyt. Aš žinau, kad pasilikę Lietuvoje dauguma to nesupras. Bet supras kiti, kam reikia. Aš neverkiau nuo mokyklos, o dabar apsiverkiau, ėmiau kūkčiot. Tai yra apie mane. Ir apie jus.

Aš šiandien labai daug rašau nes tik atidariau šitą blogą ir noriu parašyti viską, ką galvoju. Mano galvoje labai daug minčių ir aš jų nespėju užrašinėt. Aš taip ilgai gyvenau be interneto, be bendravimo, dabar aš noriu parašyti apie viską, bet labai daug dalykų, kurių negaliu išreikšti…

Aš esu kedofilas ir nebijau to pasakyt

Visi dabar Lietuvoje kalba ir ginčijasi apie tai, kas visiems ir taip aišku. Vieni vadinasi kedofilai, kiti pedofilai. Kaip masiškai juodina žmones galima pasižiūrėt.

Aš viena pasakysiu: visose pedofilijos bylose būna tik vienas svarbus įrodymas – tai vaiko liudijimas dėl prievartavimo. Visi kiti įrodymai būna antros eilės. Pasidomėkit kas yra pedofilija ir kaip yra daromi tyrimai normaliose šalyse. Čia jokių abejonių nėra. Kokie vaiko primokymai? Vaikai tokiam amžiuj nemoka meluot, o fantazijas lengva atskirt, nes jos nesisieja su realiais daiktais, realiom vietom. Kai vaikas nemeluja, jis kalba apie tam tikrą laiką, tam tikrą vietą su detalėmis. Tuo šitai skiriasi nuo fantazijos.

Mano pusseserę 16 metų išprievartavo tarpuvartėje 2004 pyderas iš gretimo namo. Kai nunešė pareiškimą į policiją, tai jai pasakė “reikėjo atsipalaiduot ir pajaust malonumą, ne tokia graži esi, kad rinktumeisi”. Kai Drąsius Kedys nuėjo į prokuratūrą, jo paklausė “ar tu pats tai matei”. Žmogus buvo naivus kaip ir aš. Tikėjo teisingumu. Bet aš pabėgau iš Lietuvos. Kaip ir mano puskė, kuri nusprendė, kad geriau mesti bylą. Tą pyderą mes patikojom tarpuvartėje patys ir supyzdinom. Bet puskė pabėgo iš Lietuvos. Aš dabar irgi pabėgau. O Drąsius Kedys kovojo ir siekė teisingumo. Dabar niekas nesužinos, ar jis šaudė, ar jį tiesiog pagrobė ir nužudė už tai, kad jis tikėjo teisingumu.

Žmonės nebūkit akli. Pedofilams vaikus pardavinėja kekšės ir chroniai. Vienos galvoja kad tai nieko blogo, nes pačios taip elgiasi. Kiti turi alkoholiu užpiltas smegenis ir jiems nusispjaut.

Aš paskui parašysiu daugiau pastebėjimų, kurie gal truputį atskleis kas dedasi iš tikrųjų, nors spauda apie tai nekalba.

Kaip susidorojama

Kontoroje, kurioje dirbau, pasitaikė keli įdomūs popieriai, kuriuos radau po direktoriaus kompą palandžiojęs. Daug popierių, tačiau keli buvo ypač įdomūs apie sekso paslaugas. Pasiunčiau juos į FNTT ir VMI anonimiškai. Kitą dieną lėkiau iš darbo. Nesvarbu, kas ten buvo. Direktorius sėkmingai dirba toliau.

O aš galvojau, kad taip viskas ir baigsis. Nesibaigė. Po mėnesio tokių priverstinių atostogų 10 ryto pabudino gręžimas duryse. Mano butas, kažkas laužiasi. Kol atsikėliau, susiradau santechniko raktą, tada pasislėpiau tualete. Durys atsidarė ir įlindo keli tipai, aš iššokau ir visi gavo į dantis. Iškviečiau policiją. Atvažiavo. Tada ir išvežė mane. Buvo teismas ir sėdau. Nes atseit turėjau apie teismo sprendimą viską žinot ir antstoliai mane iš anksto informavo. Nieko jie neinformavo. Sėdau už chuliganizmą, pasipriešinimą teismo sprendimui, nesunkų sveikatos sutrikdymą ir panašius kaltinimus. Sėdau neilgam. Bet to pakako. Kaip gyvena kaliniai geriau net nebandykit įsivaizduot. Kai išeini į laisvę ir paskui gyveni kaip bomžas, jautiesi laimingas. Laimingas, nes nesėdi kalėjme.

Už grotų geri žmonės man paaiškino, kodėl taip padarė. Išmest iš darbo ir užgniaužt bylą nepakanka. Reikia užčiaupt, sužlugdyt. O geriausias būdas užčiaupt – kai auka nieko net nesužino. Teismas vyko ir įvyko. Apeliacijos laikas praėjo. Viskas teisėta. Už kažkokią “moralinę” žalą, kurią teismas priteisė, antstoliai areštuoja butą. Žala dešimt tūkstančių, o butas du šimtai tūkstančių. Ir tyčia ateina nepranešę, bet žino, kad esi namie. Vieno jie nesitikėjo – kad daužyti su santechniko raktu imsiu be įspėjimo. Būčiau žinojęs, būčiau nesimušes su jais. Dėl pasipriešinimo antstoliams prarandi viską, nes atsiranda nauja byla su kompensacijom. Ir lieki dar skolingas.

O ką daryti paskui? Emigruoti. Bėgti lauk iš šitos šalies. Paleistas į laisvę dirbau bomžu tris mėnesius. Nakvojau laiptinėse. Įsidarbint be šansų. Esi atmata, kai nėra giminių kurie ištrauktų. Esi šiukšlė su aukštuoju išsilavinimu, kurios niekam nereikia. Paprasčiau išvažiuot, net be pinigų. Tranzais. Bet kur, kad tik toliau iš Lietuvos.

Geros įstaigos Lietuvoje

Lietuvoje yra kelios įstaigos ar struktūros, kurios susijusios tarpusavyje ypatingai įdomiais korupciniais ryšiais. Tačiau yra ir tokių, kurios dalinai nepriklausomos. Pastarųjų mažai. Labai įdomu tokius duomenis sužinot iš “nusikaltėlių”, gali būti, kad panašių į mane, su kuriomis tenka atsėdėt kameroje už tai, kad davei į snukį duris laužusiam antstoliui. Tada greitai susidėlioja visokie faktai ir supranti, kodėl įvykiai klostėsi būtent taip.

Daugmaž nepriklausoma yra policija – bet tik daugmaž. Jie stengiasi neturėti jokių reikalų su politinėmis grupuotėmis ir nevykdyti visokių politinių užsakymų. Todėl policija negauna finansavimo. Policininkai eina piketuoti basi, nes jiems net uždraudžia streikuoti ar piketuoti, apsivilkus uniformą. Žinoma, negauna finansavimo policija – džiaugiasi nusikaltėliai. O paprastai, policija norom nenorom tampa visokių įstaigų šeškėm. Juodus darbus tenka dirbti jiems, kaltais dėl visko irgi tampa policija.

Gal nepriklausoma yra STT. Irgi daugmaž. Kiek STT atranda nusikaltimų – jie sėkmingai marinuojami prokuratūroje, o kartais ir saugume. Nuo STT nukenčia tik smulkios žuvelės – tos, kurių gaunami kyšiai tėra kokie 5 ar 10 tūkstančių už kokį nors prasuktą reikaliuką. Ne veltui jau prieš 10 metų buvo bandoma STT panaikinti. Alitos privatizavimas, Vilniaus degtinės privatizavimas – ką tyrė STT, viskas buvo padėta į stalčių. Rubicon, dabar persivadinęs į ICOR, irgi gavo paramą iš prokuratūros. Nors STT surinko tiek duomenų, kad Rubicon vadus kartu su pora dešimčių politikų iki gyvenimo galo pasodint būtų galima.

Prokuratūra yra ne tokia jau baisi, kaip daug kas įsivaizduoja. Tai tiesiog labai smarkiai valdoma įstaiga. “Samanėlė” parodė, kaip spaudžiama – generalinis prokuroras prisidirba iki kaklo, bet nieko jam neatsitinka. O laikraštis “Lietuvos Rytas”, kurio mokestinę bylą tasai generalinis prokuroras nuslėpė į stalčių, gina prokuratūros garbę.

Baisiausia įstaiga yra VSD. Šitie veikėjai yra nebaudžiami ir nevaržomi. Jie daro ką tik nori – jiems į viską nusispjaut. Žinot, kaip jie gauna duomenis apie komentatorius iš visokių interneto puslapių, be jokių sankcijų. Arba kaip liepia rašyti tai, ką reikia? Labai paprastai. Ateina VSD berniukai pas direktorių į kokį nors DELFI ar Alfa. Ir sako: mums reikia tokių ir tokių duomenų, o taip pat straipsnio apie tą ir tą. Direktorius galvoja, kad šitie durnių volioja ir sako: o kur teismo sankcija? O VSD sako: ateisim su sankcija kratai – išsivešim visus serverius trims mėnesiams. Pažiūrėsim, kaip jums tai patiks. Tokių atvejų buvo. Omnitel vieną kartą nesutiko atiduoti duomenų apie pokalbius. Tai jie išsivežė serverius. Omnitel ryšys strigo. Buvo didelis skandalas, bet dabar Omnitel žino, kad su VSD reikia draugauti. Ir visi kiti žino.

FNTT ir VMI – puikios įstaigos. Dengia savus, sodina nepatikusius. Jei turit verslą, tai žinokit – arba jus uždusins, jei pastosite kažkam skersai kelią, arba jums padės, jei dirbsite su tais kas reikia. Bet šitos kontoros yra šeškės, sėdinčios VSD kišenėje. Bet galingos šeškės. Nepatarčiau atsistot skersai kelio. Apie mokesčius nekalbu, PSD yra visiems žinomas mokestis. Lupa devynias skūras ir juokiasi iš mūsų.

Ir paskutinė puikiausia kontora – tai Sveikatos apsauga. Pilna korupcijos, vaistų kainos užkeltos dvigubai vien dėl kyšių. Bet ir šita kontora turi dantis. Mano draugas kai jo mama nusipirko vaistų nuo vėžio už kelis tūkstančius litų, o paaiškėjo, kad tai arbata iš gysločio lapų, bandė per teismus išsimušt pinigus atgal iš šaraškino kontoros, kuri šitus šūdus stumdo. Pakliuvo į durnyną, nes pasiūlė jam suderinti neteisminiu keliu, pakvietė į susitikimą telefonu, jis atvažiavo – o ten jau laukė psichiatrai. Durnynai turi seną patirtį – ir su KGB draugavo, ir su VSD draugauja. Nepatikai, nėra už ką tave pasodinti – pagulėk ligoninėje. Ir išsityčios, ir netikės tavimi niekas. Visi sakys, kad esi psichas.

Aš ir Labas, Lietuva!

Ne, neturiu nieko bendro su blogeriu Labas, Lietuva! – šis žmogus man niekad per daug neimponavo. Jis, kaip ir keletas kitų itin piktų emigrantų, gal per daug keikiasi, per daug reiškia savo emocijas ten, kur vertėtų kalbėti blaiviai. Dar prieš metus ar du aš negalvojau, kad galiu suprasti šiuos žmones. Turėjau visai gerą darbą, dėliojau popieriukus, gėriau kavutę ir galvojau, kad taip nekęsti Lietuvos gali tik visiški durniai.

Kaip aš klydau… Paaiškėjo, kad viskas ne taip. Paaiškėjo, kad tai, ką rašo Kantas ar Labas, Lietuva! – tai tik emocijomis persunkta tiesa. Tiesa, kuria aš anksčiau netikėjau. Atmetam emocijas ir visvien lieka šlykščios atmatos, tuntais besiveržiančios į valdžią. Ir naivus kompiuterastas, paturėjęs džiaugsmą su tomis atmatomis susipažinti iš arčiau.

Manau, kad sužinoję, į kokius aš jų popierius įlindau, jie turėjo mane nušauti. Kai saugumo berniukai rašo pažymas, atsiprašant, verslo įmonėms, tai nenormalu. Bet matyt, kad nusprendė, jog visvien niekas manim nepatikės. Nesvarbu, gal ir nepatikės. Man jokio skirtumo. Bet kažkas ims ir patikrins mano žodžius. Gal kažkur mano atmintis sumeluos, gal kažkur aš būsiu apsigavęs. Koks skirtumas. Dėliokitės faktus patys. Staiga praregėsit kitais žvilgsniais.

Todėl aš galų gale supratau, kodėl Labas, Lietuva! pasivadino taip. Jam teko nešdintis. Bet jis grįžo, bent jau taip. Aš irgi grįžtu. Todėl irgi sakau: Labas, Lietuva!

Labas, Lietuva

Labas, Lietuva. Aš išvykau, bet vėl grįžtu – per internetą. Nepasakosiu detalių apie tai, kodėl. Nepasakosiu per daug apie tai, kaip atsitinka, kad kaltais lieka ne vagys, korupcionieriai, sukčiai, o tie, kas išdrįso prabilti apie faktus. Puikiai patys žinot. Pasakei – ir turėk bylą už šmeižimą. Net jei įrodyt galėtum dokumentais.

Teismuose juk viskas paprasta: nusikaltimui įrodyti – kelis metus vilkinama ir galų gale nuslopinama byla. Tačiau burnai užčiaupti – vienas teismo posėdis, apie kurį sužinai tik po to, kai jis jau įvyko – štai ir viskas. Įrodinėk paskui, kad negavai jokio šaukimo į teismą ir netgi teismo nutarties, todėl netgi negali kreiptis dėl apeliacijos, nes sužinai apie tokius teismų sprendimus tik po to, kai gauni turto areštą iš anstolių, kurie vykdo tą teismo nutarimą. Puiku, ar ne?

Todėl aš pasakiau savo šaliai – Sudie, Lietuva. Todėl aš dabar sakau Labas, Lietuva. Sakau tai iš šalies, kurioje šita korupcionierių pseudoteisėsauga manęs nepasieks